Sužinokite daugiau

Sužinokite daugiau

Sužinokite daugiau apie savo diabetą

Yra daug informacijos šaltinių, galinčių Jums padėti daugiau sužinoti apie diabetą. Jei Jums reikia daugiau informacijos ar kyla kitų klausimų, klauskite sveikatos priežiūros specialisto.

    Glikeminis indeksas, arba „gerieji“ ir „blogieji“ angliavandeniai

Glikeminis indeksas, arba „gerieji“ ir „blogieji“ angliavandeniai

Parengė gydytoja endokrinologė Milda Girdžiūtė

Antakalnio poliklinika

Angliavandeniai yra neišvengiama mūsų mitybos dalis, tačiau jie nėra vienodi ir skirtingai veikia medžiagų apykaitą. Turbūt yra tekę girdėti apie „geruosius“ ir „bloguosius“ angliavandenius. Kokie tai angliavandeniai ir kaip jie veikia ypač svarbu žinoti sergant cukriniu diabetu, nes tinkamai parinktas maistas pagerina glikemijos kontrolę.

Yra siekiama, kad sergant cukriniu diabetu gliukozės koncentracija kraujyje ir jos svyravimai būtų kuo artimesni sveikų žmonių, todėl stengiamasi išvengti jos staigaus kilimo po valgio. Dažnai pacientai, kurie skaičiuoja angliavandenius, pastebi, jog, valgant skirtingus produktus, nors suvartojamas tas pats kiekis angliavandenių, gliukozės koncentracija kraujyje po valgio skiriasi. Visa tai paaiškina terminas glikeminis indeksas (GI), kuris parodo, kaip konkretus angliavandenių turintis maisto produktas veikia gliukozės koncentraciją kraujyje. Kuo žemesnis GI, tuo maiste esantys angliavandeniai lėčiau pasisavinami ir palaikoma tolygesnė gliukozės koncentracija kraujyje tokie angliavandeniai vadinami „geraisiais“. Aukšto GI produktuose yra greitai atsipalaiduojantys („blogieji“) angliavandeniai, kurie greitai padidina gliukozės koncentraciją kraujyje, dėl to reikia daugiau insulino. Net jei pacientas ir negydomas insulinu, toks angliavandenių kiekis skatina didelio kiekio insulino išskyrimą, ir, laikui bėgant, kasa tampa nebepajėgi išskirti pakankamo kiekio insulino, kad būtų palaikoma normali gliukozės koncentracija kraujyje. Todėl yra rekomenduojama rinktis žemesnio GI produktus, ypač sergant cukriniu diabetu.

 

Pagal GI maisto produktai skirstomi į:

Žemo GI (55 ir mažesnis):

  • viso grūdo kvietinė ar ruginė duona
  • avižos, avižiniai ir kitų grūdų dribsniai
  • plikyti ryžiai, kietųjų grūdų makaronai, miežiai
  • saldžiosios bulvės, kukurūzai, pupos, žirniai, ankštiniai, lęšiai
  • dauguma vaisių, nekrakmolingos daržovės, morkos

    Vidutinio GI (56–69):

  • kviečiai, rugiai
  • greitai paruošiamos avižos
  • rudieji, laukiniai ar ilgagrūdžiai ryžiai (basmačiai), kuskusas

    Aukšto GI (70 ir didesnis):

  • balta duona, bandelės
  • kukurūzų dribsniai, pūsti ryžiai, greitai paruošiama avižinė košė
  • baltieji ryžiai, ryžių makaronai
  • bulvės, moliūgai
  • sausainiai, ryžių paplotėliai, spraginti kukurūzai, krekeriai
  • melionai, ananasai

GI nėra visiškai fiksuota reikšmė. Jį galima pakoreguoti atitinkamai apdorojanti maistą:

  • Kuo labiau apdorotas maistas, tuo jo GI bus didesnis. Pavyzdžiui, greitai paruošiamos avižinės košės GI bus 79, o neapdorotų avižų GI – 55.
  • Maisto derinimas. Kai gausus angliavandenių maistas yra tik dalis patiekalo, GI bus visų šių produktų vidurkis. Todėl, siekiant sumažinti GI, rekomenduojama aukšto GI produktus derinti su žemo, pvz., ryžius su pupelėmis ar kitais ankštiniais.
  • Kuo ilgiau termiškai apdorojamas maistas, tuo jo GI bus didesnis.
  • Rūgštesnių produktų GI bus mažesnis, todėl geriau yra valgyti raugintus, marinuotus produktus, gaminant gardinti citrinų sultimis ar actu.
  • Natūralių dangalų išsaugojimas. Pupelių, sėklų luobelės, daržovių luobelė užtikrina lėtesnį angliavandenių virškinimą ir pasisavinimą.
  • Riebalai ir baltymai GI beveik neturi, tačiau, jais papildžius aukšto GI produktus, pastarųjų GI sumažės.
  • Tirpiosios skaidulos. Kuo maiste daugiau tirpiųjų skaidulų, tuo jo GI bus mažesnis. Puikus pavyzdys – pupelės.

GI vertė atspindi maiste esančių angliavandenių rūšį, tačiau nenurodo, kiek kokių angliavandenių galima suvalgyti. Labai svarbu įvertinti porcijos dydį – didelis net ir žemo GI angliavandenių kiekis gali pabloginti glikemijos kontrolę ir padidinti svorio augimą. Taip pat reikia įvertinti kalorijų poreikį, būti fiziškai aktyviems, siekti palaikyti ar sumažinti kūno svorį. Renkantis maistą reikėtų atsižvelgti ir į kitus rodiklius, pvz., avižinės košės GI bus aukštesnis nei šokolado, tačiau joje bus gerokai daugiau kitų naudingųjų medžiagų.

Cukrinis diabetas – tai kompleksinė liga, ją gydant svarbu ne tik vaistai, bet ir paciento pastangos, ypač mityba. Angliavandenių kiekio maiste įvertinimas ir žemesnio GI produktų vartojimas padeda palaikyti stabilesnę gliukozės koncentraciją kraujyje ir išvengti jos svyravimų.

 

SALT.DIA.18.08.0239 | Patvirtinimo data: 2018 m. rugpjūčio mėn. | Reklamos teksto parengimo data: 2018 m. rugpjūčio mėn.

 

Literatūra:

  1. Prieiga internetu: http://www.diabetes.org/food-and-fitness/food/what-can-i-eat/understanding-carbohydrates/glycemic-index-and-diabetes.html.
  2. Kirpitch A., Maryniuk M. The 3 R’s of Glycemic Index: Recommendations, Research, and the Real World. Clinical Diabetes, Volume 29, Number 4, 2011.
  3. Augustin L.S., Franceschi S., Kendall C.W.C., La Vecchia C. Glycemic index in chronic disease: a review. European Journal Of Clinical Nutrition, 2002/11/07/online.
  ATOSTOGOS IR DIABETAS – KĄ VERTĖTŲ PRISIMINTI?

ATOSTOGOS IR DIABETAS – KĄ VERTĖTŲ PRISIMINTI?

Parengė gydytoja endokrinologė Vaida Kakariekienė

Respublikinė Panevėžio ligoninė

 

Sunkiai ir įtemptai dirbote visus metus. Ir pagaliau - atostogos - ilgai lauktos ir planuotos. Atostogaujate Jūs, bet Jūsų liga, deja, ne. Tikriausiai ilsėsitės su šeima, tad labai svarbu, kad Jūsų liga nesugadintų poilsio ir jiems. Taigi, keletas patarimų:

Jei gydotės insulinu, dažniausiai kylantis klausimas - ar nebus problemų dėl jo transportavimo. Kalbėjausi su keletu aviakompanijų - nėra specialių reikalavimų iš jų pusės. Bet pasaulis margas, dėl to:

 

Toliau - apie atostogų pobūdį.

   

Atostogas planuojate prieš pusmetį. Kodėl nesusiplanavus ir sąlygų savo gerai sveikatai?

 

Koks atostogų tikslas?  Grįžti pailsėjus kartu su laiminga šeima. To Jums ir linkiu.

SALT.DIA.18.06.0219 | Patvirtinimo data: 2018 m. birželio mėn.

 
Endokrinologo laiškas diabetu sergantiems pacientams: gydymo tikslai, svarbiausi insulino titravimo principai ir baimės

 

Endokrinologo laiškas diabetu sergantiems pacientams: gydymo tikslai, svarbiausi insulino titravimo principai ir baimės

 

Parengė gyd. Andrej Levinger

Respublikinė Klaipėdos ligoninė

 

Pagrindinė šių laikų problema – pasirinkimo problema. Tai mes priversti daryti kasdien daugybę kartų: keltis ar dar pagulėti? Jau valytis dantis ar šią procedūrą praleisti? Daryti mankštą ar tiesiog išleisti šunį pabėgioti kieme? Daugelis mūsų pasirinkimams neturi alternatyvos arba turi labai stiprią, nors dažnai paslėptą motyvaciją.

Kodėl mes valome dantis? Daug žmonių valo dėl gaivesnio burnos kvapo, bet daug kam tai tėvų įskiepytas elgesys, kurio negalėjome pasirinkti, nes taip buvo liepta. Ir mes paklusniai tai vykdome, nesusimąstydami apie priežastis, nes tiesiog pasitikime tėvų pasirinktu elgesiu, tuo labiau kad visi taip daro. Pamąstę suvokiame, kad taip darome dėl savo sveikatos – dėl sveikų dantų arba tam, kad tektų kuo rečiau susitikti su „baisiu“ gydytoju odontologu. O jis tai tikrai pasidomės, kaip prižiūrėjote savo dantis! Na, plombuoti mes lyg ir nebijome, bet gręžti?! Juk skaudės! Tai gal tikroji dantų valymo priežastis ir yra baimė? Baimė, kuri yra emocinė – baisu prisipažinti, kad nesi toks, kaip visi, – nevalai kasdien, nevykdai visuomenėje priimtų normų ir dėl nesveikų dantų esi pats kaltas. O juk, be emocinės baimės, egzistuoja ir fizinė baimė, kai žinai, kad skaudės, o tu bijai skausmo, visomis įmanomomis priemonėmis nori jo išvengti!

Ir būna, kad toks kasdieninis rutininis pasirinkimas nušvinta kitomis spalvomis: slapto infantilaus vidinio vaiko jausmais, išorine šeimos, mokyklos, draugų, visuomenės kontrolė: tu turi daryti taip, o ne kitaip! Tačiau tada iškyla kita problema – kaip taip elgtis?! Kas jus moko valytis dantis? Močiutė, mama, o gal slaugytoja arba gydytojas? O iš kur jie patys žino, kaip tai reikia daryti – iš kairės į dešinę, kiek laiko valyti, tik ryte ar ir po valgio?

Kokia motyvacija visa tai atlikti taisyklingai? Vidinis tvarkingumas, įprotis, pasekmių baimė ar noras būti tokiam, kaip visi? Visos šios situacijos pralekia mano galvoje kiekvieną kartą, kai į mano kabinetą įeina naujas pacientas.

Pokalbį pradedu nuo pasiūlymo: dabar tiesiog užmirškite, ko jus mokė prieš tai, ir pabandykime kartu pritaikyti jums insuliną, pasistenkime kartu sureguliuoti jo dozę, t. y. individualizuokime gydymą.

Paliekame nuošalyje diferenciaciją ir integraciją, nes dabar svarbiausia – personalizacija. Taip, mano metodika asmeninė. Ji neturi nieko bendra su jums įpūstais tyrimais įrodyta medicina (angl. evidencebased) ir moksliniais įrodymais. Ji veikiau panaši į realaus gyvenimo sąlygomis (angl. real – world evidence) atliktų tyrimų rezultatus. Arba labiau panaši į mano senelio, gydytojo epidemiologo darbo metodiką.

Juk viskas vyksta pagal spiralę, tik žiūrime iš naujo taško. Kartojasi tos pačios problemos: valgyti ar ne, būti ar nebūti. Pradžioje reikia visada susitarti dėl tikslo ir motyvacijos jo siekti. Deja, gydytojai ir pacientai tai suvokia labai skirtingai.

Gydytojo tikslas – pasiekti ligos kontrolę: gerą glikemijos indeksą nevalgius, po valgio, gerus glikozilinto hemoglobino rodiklius. Gydytojo motyvacija paprasta – bus pasiekta gera ligos kontrolė, bus mažiau komplikacijų (įrodyta tyrimais), pacientas gyvens ilgiau. Gilesnis motyvacijos sluoksnis: aš padėsiu pacientui ilgiau ir geriau gyventi – jis tai įvertins ir kitiems mane rekomenduos kaip gerą specialistą. Juk jeigu esu nevertinamas pinigais, turiu būti vertinamas morališkai.

Paciento tikslas visai kitoks, o dažnai jo net nėra arba jis tiesiog nesuvokiamas. Ką mažas vaikas suvokia apie fluoro kiekį dantų pastoje? Todėl dažnai pacientas daro taip, kaip jam buvo nurodyta, net nesusimąstydamas. Jis tai vadina pasitikėjimu gydytoju. Bet juk pasitikėjimas negali atstoti motyvacijos. O dabartinė moderni motyvacija dar turi būti ir asmeninė.

Visa tai įvertinęs, gydytojas pirmiausia turi kalbėti apie gydymo tikslus, labai konkrečiai juos įvardindamas, o ne mums įprastai – „insuliną leisti 20 val. vakare“. Gydytojas turi sudaryti vieną sąjungą su pacientu, kad kartu pasiektų nusistatytus bendrus tikslus. Problema, iškylanti tarsi du kartus, labai paprasta: ar pacientas nori siekti užsibrėžto tikslo, ar tiesiog nori kuo paprasčiau gyventi, ir idealūs tikslai jam tiesiog nepasiekiami?

Mano naudojami skaičiai yra paprasti ir lengvai įsimenami: ryte turi būti 6 mmol/l, o 2 valandos po valgio – 9 mmol/l. Noriu pažymėti iš karto: visi skaičiai yra panašūs; skirtingų algoritmų rekomenduojami, bet jie tiesiog mano asmeniniai. Visi, norėdami idealaus tikslumo, gali rasti oficialius šaltinių duomenis. Tas pats ir su tikslais.

Dabar, po 20 metų praktikinio darbo, aš kalbu su pacientu apie 1–2 tikslus vieno vizito metu, kitaip neužtektų ir 2 valandų. Na, o po savaitės pacientas prisimins tik 5–10 proc. gautos informacijos. Tad neskubėkite nešti šaldytuvo iš degančio namo – cukrinis diabetas – ilgalaikė liga, reikalaujanti kantrybės ir laiko bei galimybės kalbėti apie sunkiai suvokiamus dalykus, pvz., apie trijų mėnesių glikemijos vidurkį arba glikozilintą hemoglobiną. Tai gydytojui svarbūs skaičiai, kurie dabar kartais idealizuojami, galvojama tik apie glikozilintą hemoglobiną. Ne pacientas gydomas, o tik glikozilintas hemoglobinas mažinamas.

Lietuvoje priimtas geros glikozilinto hemoglobino kontrolės skaičius – 7 proc. Deja, jį pasiekia tik pusė visų pacientų. Mes dažnai užmirštame hipoglikemijas, kurios pacientui pridaro daug daugiau žalos nei dideli cukraus kiekiai. Pacientų mirtingumas esant 5,5 proc. ir 7,5 proc. glikozilinto hemoglobino bus tas pats, tad aš manau, kad idealus glikozilintas hemoglobinas taip pat yra individualus. Jaunam pacientui, CD sergančiam neilgai, – 6,5 proc., daugiausia 7 proc.; pacientui, sergančiam daug metų, ypač persirgusiam miokardo infarktu, insultu, ir 8 proc. – puikus rezultatas.

Pirmasis žingsnis aiškus – tikslų nustatymas, jų pritaikymas pacientui ne iš „gero tėčio“ pozicijos, o suderinus su paciento norais, dienotvarke, mityba ir kitais įsitikinimais. Ypač su įsitikinimais!

Kartais jaunos pacientės man sako, kad po valgio 9mmol/l yra labai daug. Tad jos laiko glikemiją 5–6 mmol/l. Tokiu atveju bus dažnos hipoglikemijos, kurios per 5–10 metų prives jas prie retinopatijos ar mikroalbuminurijos. Antra, priešingai, kai manoma, jog gerai ir 10–12 mmol/l. Tokie jauni pacientai pamiršta, kad jaunystė turi vieną minusą – ji labai greitai praeina.

Sunkiausia perteikti savo susirūpinimą paciento sveikata ir savo požiūrį į tai, ką pacientas turi daryti. Tik sugebėjus tai padaryti, paciento siela atsilieps.

Kitas svarbus akcentas yra susijęs su gliukozės kiekiu kraujyje. Kada, kaip ir kuo ją matuoti? Pastovaus matavimo sistemos smarkiai pasikeitė, bet jos vis dar labai nepatogios, brangios ir ne visiems tinkamos norint sužinoti glikemijos kiekį kraujyje. Dažnai, kaip man atrodo, geriau jo ir nežinoti... nes kiekvienas matavimas yra lydimas streso, skausmo ir dažnai ne padeda koreguoti glikemiją, o tik sumažina gyvenimo kokybės jausmą.

Mano rekomenduojamos matavimo taisyklės yra trys:

  • matuoti, kai jautiesi blogai ir nežinai, kas tau nutiko:  skauda galvą, pykina, skauda koją, esi mieguistas, bloga nuotaika ir kt.;
  • matuoti, jei susirgai, pakilo temperatūra, viduriuoji, vemi ar labai prakaituoji;
  • matuoti nustatytu laiku, 1–2 savaites prieš vizitą pas gydytoją. Reguliuojant insulino dozę, reikia gana tiksliai: arba ryte nevalgius, arba 2 valandos po valgio.

Antras žingsnis – pasiekti gerą rytinę glikemiją. Rytinė glikemija turi būti stabili ir panaši – 6 mmol/l. Dauguma dabartinių ilgo veikimo insulinų veikia 24 ir daugiau valandų, tad juos galima leisti bet kuriuo laiku (ryte ar vakare), bet man atrodo, kad lengviausia pamatuoti rytinę glikemiją tik atsikėlus ir nevalgius, o leisti ilgo veikimo insuliną po valgio kartu su greito veikimo insulinu. Pradėti aš rekomenduoju nuo 10 VV, nepriklausomai nuo glikemijos ir ligos trukmės. Daug diskusijų gali sukelti dozės didinimo nerimas: po 2 VV (veikimo vienetus) kas dvi dienas, po 3 VV kas 3 dienas, po 2 VV kas 3 dienas ir t. t.

Įtariu, kad tai neturi jokios reikšmės. Svarbu saugiai, nesukeliant hipoglikemijos, pasiekti reikiamą insulino dozę. O tikrosios problemos tai atliekant yra visai kitos! Dažniausiai tai fizinio krūvio arba režimo pažeidimo sukeltos hipoglikemijos, kurios yra nenuspėjamos ir nereguliarios, ir, gydytojo ir paciento nuomone, insulino „yra per daug“.

Tai dvi mitinės baimės, kurias reikia aptarti. Mano pasirinkimas būtų didinti po 2 VV kas 3 dienas, nes taip tiesiog lengviau prisiminti ir sunkiau sukelti nepageidaujamus poveikius –perdozavimą su hipoglikemija. Labai svarbu paaiškinti pacientui, kad po neįprasto krūvio dienos metu raumenys pareikalaus gliukozės naktį, ir jeigu nebus pakankamai naktipiečių, bus hipoglikemija naktį ir kaip jos pasekmė labai aukštas glikemijos indeksas ryte! Jei keletą dienų glikemija buvo 7–8–7 mmol/l, o jūs staiga nustatote 10–12 mmol/l, ryte nevalgius dozės didinti nereikia. Būtina papildomai gauti angliavandenių vakare ir keletą dienų leisti tą pačią dozę. Geriau ilgiau didinti dozę, nei pasiekti hipoglikemiją.

Ilgo veikimo insulino reguliavimas panašus į stalo pasirinkimą. Jis turi būti tinkamo aukščio (pagal dozę turi būti 50 proc. viso dienos insulino) ir sureguliuotas, kad stovėtų lygiai. Ryte – 6 mmol/l, vakare, prieš vakarienę – 9 mmol/l.

 

 

Kita problema: jei laikosi 7–8–7 mmol/l glikemija apie 2–3 savaites arba apie 2–3 mėnesius. Svarbu didinti dozę tol, kol bus pasiektas tikslas, ir insulino dozė neturi lemiamos reikšmės. Maksimaliai galima leisti iki 2 VV/kg svorio, ir tai turi sudaryti pusę visos paros insulino dozės. Gydytojai neturėtų gąsdinti paciento, kad jis daug vartoja insulino. Geriau ieškoti tokio reiškinio priežasčių ir derinti insuliną su metforminu ar SGLT–2, kas realiai gali padėti sumažinti dozę. Todėl būtina aptarti su pacientu veiksmus, kurie galėtų padėti sumažinti dozę: mitybos ir svorio korekciją, fizinius pratimus, insulino preparato pakeitimą.

Greito arba trumpo veikimo insulinų dozės korekcija kiek sudėtingesnė ir reikalauja daugiau laiko, paciento žinių bei pastangų. Svarbiausias motyvacijos veiksnys yra matavimo skaičių sumažinimas, stabili ir neaukšta glikemija po valgio. Glikemijos po valgio lygmuo turi būti 8–9 mmol/l. Galima diskutuoti ir apie 7–8 mmol/l, tačiau mažesni skaičiai pavojingi dėl hipoglikemijos ir nestabilumo.

Pirmas žingsnis pradedant pokalbį su pacientu – tai reikalavimas pildyti dienyną, kuriame turi būti nurodytas visas maistas, laikas, kada valgyta, bei suleistos insulino dozės ir laikas bei glikemijos matavimo rezultatas. Be šių duomenų sunku suprasti situaciją ir padėti pacientui. Matuoti glikemiją po valgio reikia lygiai po 2 valandų, kad būtų galima teisingai interpretuoti rezultatus.

Antras labai svarbus dalykas yra tai, kad glikemija po valgio priklauso nuo maisto ir nuo suleisto insulino kiekio, tad galima keisti ir maistą ir insulino dozę.

Dažna klaida yra angliavandenių kiekio ribojimas mityboje, manant, kad taip bus lengviau sureguliuoti glikemiją, nes reikės leisti mažiau insulino ir bus mažiau komplikacijų. Toks kelias veda prie glikemijos nestabilumo ir dažnų hipoglikemijos epizodų.

Sutinku, kad, valgant daug angliavandenių turinčio maisto ir leidžiant daug insulino, svoris didės daugiau, bet dažnos hipoglikemijos irgi veda prie papildomo užkandžiavimo, kas irgi didina svorį. Svarbiausias dalykas – neriboti angliavandenių kiekio ir žinoti, kiek jų buvo maiste. Gydymo pradžioje aš rekomenduoju leisti po 4–6 VV po pagrindinio valgio 3–4 kartus per dieną ir matuoti glikemiją po 2 valandų. Dienyne turi būti užrašyta: pvz., pusryčiams valgiau sumuštinį su sūriu ir gėriau kavą su 1 arbatiniu šaukšteliu cukraus, susileidau 4 VV insulino, glikemija po 2 valandų – 10 mmol/l.

Normalus skaičius – 9mmol/l, vadinasi, insulino neužteko suvalgytiems angliavandeniams kompensuoti, tad kitą kartą reikėtų suleisti 4+1 = 5 VV ir vėl matuoti po 2 valandų. Esant glikemijai 9  mmol/l, įsitikinus, kad yra visiška kompensacija, ir jūs galite konstatuoti, kad insulino dozė yra stabili ir ją bus galima leisti be papildomos kontrolės.

Paprastai galima pasakyti, kad insulinas yra pinigai, kurie mokami už angliavandenių turintį maistą, ir labai svarbu surasti tikrą maisto kainą, išreikštą insulino vienetais.

Mano patirtis rodo, kad insulino dozė, reikalinga glikemijai sumažinti valgant tą patį maistą, nesikeičia ir, vieną kartą ją nustačius, galima vartoti net keletą metų. Pusryčiams suvalgius, pvz., sumuštinį su sūriu ir išgėrus kavos su 1 šaukšteliu cukraus, žinant tikslią insulino dozę, nebereikia kaskart mąstyti, kiek reikia suleisti insulino. Nebereikia atlikti glikemijos matavimų prieš valgį, kurie priklauso nuo ilgai veikiančio insulino dozės ir fizinio krūvio, o ne nuo valgomo maisto. Taip mažėja galimų klaidų ir insulino perdozavimo bei hipoglikemijos po valgio epizodų.

Glikemijos reguliacija po valgio visada sudėtingesnė dėl daugelio papildomų faktorių: fizinio aktyvumo, streso, virusinių, infekcinių ligų. Dozės korekcijos turi būti peržiūrimos 1–7 kartus per mėnesį, bet ne kasdien. Labai svarbu, kad pacientas papildomai (prie gydytojo jau paskirtų dozių) nesileistų insulino po valgio, nes jie sutrikdo dienos režimą ir labai sunkina stabilumo palaikymą. Geriau stabiliai didesnė glikemija nei dažnos hipoglikemijos arba ryškūs svyravimai. Taip pat svarbu atkreipti paciento dėmesį, kad insulino pusiausvyra yra 50/50. Tai reiškia, kad ilgo ir trumpo insulino paros dozės turi būti vienodos.

 

Glikozilinto hemoglobino reikšmė rodo kelią, kuriuo eis glikemija: mažės arba didės. Nuo to priklauso bendra paros insulino dozė ir glikemijos būklė.

 

Trumpo veikimo insulino reguliavimas panašus į apsipirkimą turguje: ant vienos svarstyklių pusės maistas, turintis angliavandenių, o ant kitos – insulinas – kaip svareliai, po 1–2 vienetus, arba kaip pinigėliai, kuriuos turime sumokėti. Papildomai žmogų veikia stresas, fizinis krūvis ir alkoholis, padėdami insulinui persverti glikemiją į savo pusę, ją mažindami.

Kalorijų ir angliavandenių apykaitos svarstyklės rodo, kad galima mažinti tik visos dienos kalorijas ir kad jos turi būti tolygiai per 5 kartus paskirstytos per dieną. Valgyti pusryčius, pietus ir vakarienę būtina. Būtini priešpiečiai ir pavakariai ar naktipiečiai. Jų reikia atsiradus alkio jausmui arba sumažėjus cukraus kiekiui kraujyje.

Mažesnis nei 8 proc. glikozilinto hemoglobino kiekis rodo būtent trumpo veikimo insulino, o didesnis nei 8 proc.  – labiau ilgai veikiančio insulino trūkumą.

Dauguma pacientų sugeba greitai suprasti insulino dozės korekcijos pagrindus ir toliau stengiasi ją koreguoti. Tačiau laikui bėgant atsiranda problemų dėl lėtinių komplikacijų progresavimo, psichologinio pacientų nuovargio, gydytojų laiko stokos trumpų vizitų metu. Visos jos lengvai ištirps, jeigu paciento ir gydytojo bendravimas bus teigiamas ir pagrįstas abipuse pagarba ir supratimu. Pacientas turi suprasti, kaip mąsto gydytojas, nes išsikeltus tikslus galima pasiekti tik dirbant kartu.

 

SALT.DIA.18.03.0110 | Patvirtinimo data: 2018 m. balanžio mėn.
    JuniorSTAR®* – daugkartinio naudojimo insulino švirkštikliai
 Hipoglikemijų baimės ir jų padariniai. Kaip išvengti hipoglikemijos? 
 Naujųjų bazinių insulinų privalumai

 

Parengė gyd. endokrinologė Lina Augutienė,

Ukmergės ligoninė

Hipoglikemijų baimės ir jų padariniai. Kaip išvengti hipoglikemijos? Naujųjų bazinių insulinų privalumai

            Hipoglikemija – tai viena iš cukrinio diabeto (CD) gydymo komplikacijų. Dėl jos nerimauja daugelis cukriniu diabetu sergančių asmenų. Ši būklė dažniau pasireiškia ligoniams, gydomiems insulino ar sulfanilšlapalo preparatais – insulino sekreciją skatinančiais vaistais. Net 90 proc. insulinu gydomų pacientų yra patyrę hipoglikemijos epizodų, daugiau nei 50 proc. pacientų hipoglikemijos lieka neatpažintos ar įvyksta naktį. Dažnai pasireiškiančios hipoglikemijos blogina ligonių gyvenimo kokybę, o hipoglikemijos baimė – gydymo kontrolės rodiklius. Dėl galimų neigiamų hipoglikemijos pasekmių svarbu ne tik laiku atpažinti ir tinkamai gydyti šią cukrinio diabeto komplikaciją, bet ir jos išvengti.

            Amerikos diabeto asociacija hipoglikemiją apibrėžia kaip neįprastai mažos gliukozės koncentracijos plazmoje epizodus (<3,9 mmol/l). Kartu pasireiškia ir būdingi hipoglikemijos simptomai, o ši būklė praeina suvalgius angliavandenių, suvartojus gliukozės ar gliukagono. Jeigu gliukozės kiekis yra nuolat aukštas, tai hipoglikemijos simptomus ligoniai gali pajusti ir esant didesniam gliukozės kiekiui kraujyje nei 3,9 mmol/l (t. y. hipoglikemijos pojūčių ribos gali būti individualios).

            Hipoglikemijos metu ligoniams gali pasireikšti įvairūs simptomai:

  • bendras silpnumas ir nuovargis;
  • padidėjęs prakaitavimas;
  • galvos skausmas ir svaigimas;
  •  kūno drebulys, lūpų ir liežuvio tirpimas ir virpėjimas;
  • alkis ir pykinimas;
  • padažnėjęs širdies plakimas ir neritmiška veikla;
  • ·negalėjimas susikoncentruoti;
  • dvejinimasis akyse, neryškus matymas;
  • · nerimas, irzlumas, nuotaikų kaita.

Laiku neatpažinus hipoglikemijos ir tinkamai jos negydant, gali sulėtėti ar tapti nerišli kalba, atsirasti mieguistumas, koordinacijos sutrikimas, sąmonės praradimas ir traukuliai. Būklei užsitęsus, gali įvykti hipoglikeminė koma. Pagal hipoglikemijos klasifikaciją, tai jau būtų sunkios hipoglikemijos epizodas, kai ligonis pats sau negali suteikti pagalbos. Jei hipoglikemija įvyksta nakties metu, tuomet prabundama stipriai suprakaitavus ar skaudančia galva.

            Hipoglikemijos baimė yra viena iš priežasčių, kodėl pacientai nesilaiko glikemijos kontrolės gydymo režimo. Net ir paskyrus gydytojui, nenoriai didina insulino ar geriamųjų medikamentų dozes, kai glikemijos rodikliai viršija rekomenduotinas normas. Būna, kad, neatsižvelgdami į gliukozės kiekį kraujyje, dažniau užkandžiauja, valgo daugiau angliavandenių turinčių produktų, kad tik nepatirtų savijautą trikdančių simptomų. Fizinio aktyvumo sumažėjimas taip pat siejamas su hipoglikemijos baime. Visa tai didina gliukozės kiekio svyravimus kraujyje ir blogina cukrinio diabeto kontrolės rodiklius, kurie svarbūs lėtinių komplikacijų išsivystymo rizikai.

Jungtinės Karalystės perspektyvusis diabeto tyrimas (UKPDS – United Kingdom Prospective Diabetes Study) nustatė, kad, sumažėjus glikozilinto hemoglobino ( HBA1C) rodikliui 1 proc., smarkiai mažėja cukrinio diabeto komplikacijų: 37 proc. – mikrokraujagyslinių komplikacijų, 14 proc. – miokardo infarkto, 21 proc. – mirčių nuo cukrinio diabeto. Optimali glikemijos kontrolė yra visų mūsų – ligonių ir gydytojų – pagrindinis tikslas saugiai gydant cukrinį diabetą.

 

            Norint išvengti hipoglikemijų, svarbūs keli veiksniai:

  • tinkamas vaistų ir jų dozių vartojimas;
  • tinkamas mitybos režimas (reguliariai ir laiku pavalgyti), pakankamas angliavandenių kiekis maiste;
  • intensyvesnio fizinio krūvio planavimas: prieš krūvį svarbu papildomai pavalgyti ar susileisti mažesnę dozę insulino, nes fizinis krūvis pageriną audinių jautrumą insulinui. Reikia nepamiršti, kad po sunkaus fizinio krūvio hipoglikemijos pavojus išlieka padidėjęs visą parą;
  • atsargus alkoholio vartojimas, nes alkoholis didina hipoglikemijos riziką, mažindamas endogeninės gliukozės gamybą;
  • reguliarus gliukozės kiekio matavimas savikontrolės aparatu – nevalgius, 2 val. po valgio, pasijutus prastai, vakare prieš miegą. Einant miegoti glikemija turėtų būti > 6 mmol/l. Esant glikemijai < 6 mmol/l, hipoglikemijos išsivystymo rizika padidėja iki 80 proc.

 

Šiuo metu insulinai, kuriais gydomi cukriniu diabetu sergantys pacientai, skiriasi savo veikimo trukme: yra greitai, trumpai, vidutiniškai ilgai, ilgai veikiantys insulinai, taip pat mišraus veikimo. Hipoglikemijos atsiradimui didesnę įtaką turi ilgai veikiantys insulinai, dar vadinami baziniais. Prisiminus insulino istoriją, kai pirmą kartą jis buvo pavartotas gydymo tikslais 1922 m. iš galvijų kasos gauto ekstrakto pavidalu, ir palyginus juos su šiuolaikiniais, genų inžinerijos būdu gaminamais insulinais, yra didžiulis skirtumas hipoglikemijos rizikos prasme. Naujos kartos žmogaus insulino analogai lėčiau ir ilgiau atsipalaiduoja iš poodinio sluoksnio, imituodami fiziologiškai natūralesnį insulino veikimą. Vienas iš bazinių insulinų veikia iki 36 val. Jis sukurtas sumažinto injekcinio tūrio, suleistas į poodinius audinius, sudaro mažesnio paviršiaus nuosėdų plotą, iš kurio nuolat nedideliais kiekiais išsiskiria insulinas. Tai nulemia stabilesnį ir ilgesnį gliukozės kiekį kraujyje mažinantį poveikį, mažesnius glikemijos svyravimus per parą. Realaus gyvenimo sąlygomis atliktuose tyrimuose po gydymo pakeitimo į šį bazinį insuliną, lyginant jį su kitu baziniu insulinu, įrodyta panaši ligos kontrolė ir retesnės hipoglikemijos – tiek dienos, tiek nakties metu. Tai ypač svarbu dėl naktinių hipoglikemijų, kurios yra savaip pavojingos, nes sunkiai kliniškai diagnozuojamos. Po buvusio mažo gliukozės kiekio naktį, rytą glikemija kraujyje gali būti jau normali ar net padidėjusi (dėl natūralių organizmo apsauginių mechanizmų). Tokiu atveju didinti insulino dozę nėra tikslinga, nes tai gali sukelti tik daugiau hipoglikemijų.

Tinkamai parinkus vaistus cukriniam diabetui gydyti, išmokus ligoniui ir jo artimiesiems atpažinti hipoglikemijos požymius, šios cukrinio diabeto komplikacijos dažnį galima sumažinti ir be baimės siekti optimalių gydymo kontrolės rodiklių. Jeigu vargina nestabili glikemija paros laikotarpiu, kartojasi mažo gliukozės kiekio kraujyje epizodai, jaučiate hipoglikemijos simptomus, pasitarkite su savo gydytoju, ar jums skiriamas bazinis insulinas galėtų būti pakeistas į naujos kartos.

 

SALT.DIA.18.02.0076 | Patvirtinimo data: 2018 m. kovo mėn. | Reklamos teksto parengimo data: 2018 m. kovo mėn.

 

Literatūros šaltiniai:

1. Zabulienė L., Rudinskienė E. (2017). Gyvensenos ypatumai sergant 2 tipo cukriniu diabetu. Vilnius.

2. American Diabetes Association, 2015. [žiūrėta 2018-02-26] Prieiga internetu: http://www.diabetes.org/living-with-diabetes/treatment-and-care/blood-glucose-control/hypoglycemia-low-blood.html.

3. Visockienė Ž., Danytė E., Radzevičienė L. ir kt. (2017). Cukrinio diabeto priežiūros rekomendacijos. Lietuva. [žiūrėta 2018-02-26] Prieiga internetu: http://www.diabetasgaires.lt/viii-hipoglikemija.htm.

4. Shafiee G., Mohajeri-Tehrani M., Pajouhi M. & Larijani B. (2012). The importance of hypoglycemia in diabetic patients. Journal of Diabetes and Metabolic Disorders, 11, 17. http://doi.org/10.1186/2251-6581-11-17 [žiūrėta 2018-02-26] Prieiga internetu: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3598174.

5. Stratton I. M., Adler A. I., Neil H. A. W., Matthews D. R., Manley S. E., Cull C. A., Holman R. R. (2000). Association of glycaemia with macrovascular and microvascular complications of type 2 diabetes (UKPDS 35): prospective observational study. BMJ : British Medical Journal, 321(7258), 405–412. [žiūrėta 2018-06-26] Prieiga internetu: http://www.bmj.com/content/321/7258/405.

6. Sanofi pranešimas spaudai, 2017. [žiūrėta 2018-02-26] Prieiga internetu: http://www.news.sanofi.us/2017-06-10-In-Senior-Adults-Treated-with-Basal-Insulin-Switching-to-Sanofis-Toujeo-R-Halved-Hypoglycemia-Risk.

7. Martyn-Nemeth P. et al. Fear of hypoglycemia: Influence on glycemic variability and self-management behavior in young adults with type 1 diabetes. Journal of Diabetes and Its Complications, Volume 31, Issue 4, 735–741 [žiūrėta 2018-06-26] Prieiga internetu: http://www.jdcjournal.com/article/S1056-8727(16)30609-2/abstract.

Hipoglikemija sergant cukriniu diabetu
Kokie yra diabeto požymiai ir simptomai?

Diabetas gali būti labai sunki liga: diabetu sergantiems žmonėms padidėja įvairių sveikatos sutrikimų rizika. Jei diabetas nėra gerai kontroliuojamas, laikui bėgant didelis cukraus kiekis kraujyje gali sukelti sunkių akių, dantenų, dantų, inkstų, nervų ir širdies sutrikimų. Diabetu sergančius pacientus insultas ar širdies priepuolis gali ištikti dažniau nei tokio pat amžiaus šia liga nesergančius žmones.1,2

Geriausias būdas apsisaugoti nuo diabeto komplikacijų yra cukraus kiekio kraujyje, kraujospūdžio, kūno svorio ir cholesterolio kiekio kontrolė. Tai ne visada būna lengva, tačiau žmonės, kurie nuolat stengiasi kontroliuoti diabetą, gali labai pagerinti savo bendrąją sveikatos būklę.1,2

Padidėjimai ir sumažėjimai pasireiškia, kai diabetu sergančio žmogaus kraujyje cukraus kiekis tampa per didelis arba per mažas. Cukraus kiekio kraujyje padidėjimas arba sumažėjimas yra galimas naudojamų vaistų šalutinis poveikis. Apie įtariamą šalutinį (nepageidaujamą) poveikį galite pranešti savo gydytojui, Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai arba kreipdamiesi į vaistinio preparato kompanijos atstovybę Lietuvoje. Tai gali veikti Jūsų nuotaiką ir savijautą. Jūs tikriausiai jau žinote, kad cukraus kiekį kraujyje gali keisti keli veiksniai, pvz.: mityba, fizinis krūvis ir vartojami vaistai, įskaitant insuliną. Jei Jums atsiranda toliau išvardytų simptomų, kreipkitės į sveikatos priežiūros specialistą.

Detalesnį simptomų sąrašą galite rasti anglų kalba www.diabetes.org arba www.joslin.org

Kodėl aš jaučiuosi emociškai išsekęs ir liūdnas?

Stengiantis kontroliuoti cukraus kiekį kraujyje, normalu būti susierzinusiems ir liūdniems. Jūs tokie ne vieni. Padidėjimai ir sumažėjimai gali turėti įtakos Jūsų nuotaikai ir savijautai. Jei kontroliuodami diabetą jaučiatės liūdni ar susierzinę, pasitarkite su sveikatos priežiūros specialistu, nes gali būti būdų tai suvaldyti. 

Kaip atpažinti didelį cukraus kiekį kraujyje?
Kaip gydyti mažą cukraus kiekį kraujyje?
Ką turiu daryti, jei pasireiškia padidėjimų ir sumažėjimų?
1. NIH Senior Health. Available at: https://nihseniorhealth.gov/diabetes/faq/faqlist.html#a7. Date accessed: 1 March 2016.
2. International Diabetes Federation. Available at: http://www.idf.org/signs-and-symptoms-diabetes. Date accessed: 1 March 2016.
3. Diabetes UK. Available at: http://www.diabetes.org.uk/FAQ/FAQ_2/. Date accessed: 1 March 2016.